Penkiolika minučių iki šeštos vakaro... Bitės SCM įprastas klegesys - suaugusieji renkasi mokytis įvairių dalykų: kalbų, rankdarbių.
Kalbuosi su viena iš kursų dalyvių apie jos patirtį mokantis anglų kalbos ir išgirstu labai įdomią istoriją iš gūdaus sovietmečio laikų. Emilija mokykloje mokėsi vokiečių kalbos, nors galėjo pasirinkti ir anglų. Kaipgi taip nutiko? „Visi bijojo anglų kalbos mokytojos, sklido kalbos, kad ji labai pikta, todėl niekas nenorėjo eiti į anglų kalbos grupę. Galiausiai traukėme burtus ir aš buvau laiminga ištraukusi vokiečių kalbą, nors, šių dienų vertinimu, gal ir nelabai,“- juokiasi Emilija. Vokiečių kalbos ji taip pat gerai neišmoko, nes keitėsi mokytojai, vienu metu per vokiečių kalbos pamokas tiesiog ruošdavo renginius. Septintoje klasėje prašviesėjo - nauja mokytoja mokėjo sudominti ir paskatinti, prasidėjo akivaizdi pažanga, bet po metų pasikeitė mokytoja ir viskas grįžo į senas vėžes. Universitete buvo ne ką geriau, grupėje buvo studentų, kurie laisvai kalbėjo vokiškai, dėstytoja nekreipė dėmesio į tylinčius, o tie silpnesnieji dar labiau susigūžė ir susitraukė į savo kiautus.
